Užsisakiau žuvies – gavau gyvą aštuonkojį

Įsivaizduokite, esate garbaus amžiaus turistas, atostogaujantis Sicilijoje. Nuo viešbučio iki pajūrio turgelio – keli žingsniai. Jūra banguoja, nosį kutena keptos žuvies kvapas. Įeinate į jaukią užeigą, meniu – tik italų kalba, bet paveikslėlyje – žuvis, ir viskas atrodo paprasta. Rodote pirštu, šypsotės. Užsisakėte.

Bet lėkštėje atsiduria… gyvas aštuonkojis. Su čiuptuvais. Su akimis. Jis žiūri į jus taip, tarsi žinotų, kad mokykloje 10 gavai tik už nusižiūrėjimą.

Padavėjas sako: „Bravo!“

Jūs sakot: „No bravo. Big problema.“

Ir tuo metu atrodo, kad pasaulis staiga susitraukė iki dviejų nesuprantančių žmonių ir labai nemalonaus jūros gyvio.

Įsivaizduokite, esate jauna mergina, apsilankiusi Paryžiaus parfumerijoje. Norite kažko subtilaus, prancūziško, švelnaus. Pardavėjas kalba greitai, energingai, purškia kažką ant jūsų riešo ir sako kažką, kas skamba labai rimtai.

Grįžtate į viešbutį – kvapas toks stiprus, kad lifte žmonės atsitraukia. Draugė paklausia: „Tu tikrai nusipirkai kvepalų, ar tave apipurškė turgavietės oro gaivikliu?“

Tik vėliau, su vertimo įrenginiu, sužinotumėte, kad jis sakė:

„Šis kvapas primena seną kino juostą – drąsus, bet reiklus.“

Ir jūs galvojate – reiklus? Reiklus kvapas? O gal tiesiog – klaida?

Įsivaizduokite, vaikštote po Barseloną. Ant suolelio sėdi senukas, šeria balandžius. Prie jo prisėda pora iš Lietuvos. Nori pasisveikinti, kažką gražaus pasakyti. Bandymas – nesėkmingas. Bet kai jie įjungia balsu veikiantį vertimo aparatą, senukas nusišypso ir tyliai taria:

„Čia ji man pasakė „taip“. Ji dabar ilsisi kitur, bet aš vis dar čia ateinu. Nes čia viskas buvo gyva.“

Ir tada supranti – pasaulis nėra šaltas. Tiesiog kartais mes jo nesuprantame.

Įsivaizduokite, jaunas bičas iš Lietuvos, pirmą kartą gyvenime atvykęs į Tailandą. Išsinuomavo mopedą, nusprendė „pažinti vietinius“, bet po penkių minučių – ryžių laukai, dulkės, jokio signalo, ir prie jo prieina dėdė be marškinėlių su meškere.

Kalbos barjeras – kaip plieninė siena.

Jei turi vertimo aparatą, gali paklausti:

„Kaip grįžti į miestą?“

Atsakymas: „Tiesiai – vienuolynas. Kairėn – baras.“

Pasirinkimas – akivaizdus.

Visos šios istorijos būtų buvusios dar absurdiškesnės, jei ne viena detalė.

Tiems, kurie naudojo vertimo įrenginį, netikėtumai tapo nuotykiais, o ne stresu.

🔚 Pabaiga

Šios situacijos – ir apie aštuonkojį Sicilijoje, ir apie senuką Barselonos parke, ir apie kvapų eksperimentą Paryžiuje – parodo vieną labai paprastą dalyką:

👂 Kai negirdi – negyveni pilnai.

🗣️ Kai nesupranti – susikuri savo realybę. Dažnai – klaidingą.

Būtent tam ir sukurtas Lektro M30 vertimo įrenginys.

Tai modernus vertimo aparatas, kuris:

• Verčia balsu, realiuoju laiku;
• Supranta daugiau nei 100 kalbų;
• Veikia tiek su internetu, tiek offline režimu (kai kurios kalbos);
• Sujungia žmones, kurie niekada nebūtų vienas kito supratę.

Tai ne šiaip vertėjas, tai – tikrų pokalbių atidarytuvas.

Tai tiltas tarp kultūrų, emocijų ir net humoro.

Ir galbūt, kai kitą kartą užsisakysite žuvies – ji nežiūrės į jus atgal.